Neslėpsiu, man yra sunku susidraugauti su poezija ir jos metamais iššūkiais. Tenka ilgai pasėdėti prie kūrinio, norint gerai jį suprasti, išanalizuoti, atsakyti į keliamus klausimus. Bet Vytautas Mačernis – poetas, neabejotinai palikęs man įspūdį. Literatūros klasikas sudomino ne tik savo biografija, bet ir kūryba. Skaitydama poeto sonetus, trioletus, eilėraščius, atradau dalelę savęs, savo pačios gyvenimo. Gimę jausmai priminė kai kuriuos mano gyvenimo išbandymus, laimės ar praradimo akimirkas. Apsupti gyvenimiško rimtumo, rutinos, rūpesčių, nė nesusimąstome, kiek daug ramybės gali suteikti poezija. „ Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, tik reikia neieškoti pasaulyje per daug sau laimės, o atsikreipti truputį į tuos, kurie tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog jų tarpe yra tikroji tavo laimė“, – šie Mačernio žodžiai turėtų kiekvienam iš mūsų būti lyg ledinis perliejantis vanduo, priverčiantis veikti ir dar labiau branginti tuos, kurie supa ir rūpinasi mumis. Savo gyvenimą mes kuriame patys ir patys sprendžiame, ar žmonės, esantys šalia, bus laimingi. Kiekvienas galime prisidėti prie kito žmogaus laimės. O jai tereikia tiek nedaug. Tiek nedaug, kad kitas žmogus būtų priverstas nusišypsoti ir pažvelgti į gyvenimą kitu kampu.
Apie tai pamąstyti turėjome galimybę patyriminio projekto „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ (Vyt. Mačernis), skirto Vytautui Mačerniui paminėti, metu. Jį kartu rengė „Aukuro“ gimnazija ir Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla. Skambėjo eilės ir profesionali muzika, puikiai tinkanti prasmingai poetai kūrybai. Pati gavau galimybę prabilti paties autoriaus žodžiais ir kviesti kitus pasinerti į ramybę, kurią teikia poezija. Jaučiausi savimi skaitydama mūsų klasiko žodžius ir klausydama muzikos. Supratau, jog poezija gali tapti tikru poilsiu ir atgaiva mintims. Žinau – Mačernio poeziją dar tikrai skaitysiu ir mėgausiuosi ja.
Ugnė Gedminaitė, IV a klasė.
