Miško, jūros, dailės, muzikos terapija…
ŽODŽIO terapija – gydančios galios turi jautrūs poezijos žodžiai.
,,Šlubuojantis kalbos ritmas, sakinyje prarasta žodžio spalva <…> tai ne tik pasekmė begalinio skubėjimo, bet ir dvasinis skurdas: nebežinome į ką atsiremti, kaip nepalūžti, kaip atrasti ir išsaugoti vidinį gebėjimą šviesti pačiam iš savęs,“ – taip ir dar kitaip apie žmogų, depresuojantį, nerandantį savęs saulėtą rugsėjo 18 rytą susirinkusiems į skaityklą pirmų ir ketvirtų klasių gimnazistams kalbėjo poetė, prozininkė, mokslų daktarė, psichoterapeutė, poezijos terapijos pradininkė Lietuvoje Jūratė Sučylaitė.
Menininkė dalijosi mintimis ne tik apie poezijos terapiją, bet pasakojo ir apie savo mamos poetės A. Kanoverakytės-Sučylienės išgyvenimus Sibiro tremtyje bei stiprybę nepalūžti ir atkakliai siekti tikslo. Supažindino su savo greit viešumoje pasirodysiančia knyga apie pasaulinio garso filosofą I. Kantą bei paskaitė eilėraščių ir ištraukų iš esė knygos ,,Gelmių šviesa“.
Menininkai ieško šviesos naktyje, o mokiniai? Išėjo iš susitikimo susimąstę – pro duris lyg spindinčius vartus. Žaisti poezijos, ieškoti savojo žodžio – SAVĘS.
